8 eilinio sekmadienio homilija
Pranašas Izaijas, matydamas savo tautiečių moralinį nuosmukį ir jų neviltį, drąsino juos pasitikėti Dievu: „Zionas sako: „Paliko mane VIEŠPATS, užmiršo mane Dievas. Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu“ (Iz 49,14-15).
Ši Šventojo Rašto vieta labai aktuali mums, sunkiai einantiems laisvės keliu. Mes esame labai panašūs į tuos pranašo Izaijo laikų Judo karalystės žmones. Žiniasklaida kasdien mums pasakoja apie vis naujus žmonių nusikaltimus ir žmonių neviltį. Daugeliui atrodo, tarsi tikrai būtume Dievo užmiršti, ir kokia paguoda, koks džiaugsmas žinoti, kad mes nesame bevilčiai, nes Dievas lydi mūsų žingsnius. „Net jeigu ji (motina) užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu!“.
Tikėjimas į Dievą ragina net didžiausiuose išbandymuose visiškai pasitikėti Dievo Apvaizda.
Panašią žinią siunčia Jėzus savo kalno pamoksle. Šį sekmadienį mes klausomės Kalno pamokslo tęsinio, kuriame Jėzus kviečia nebūti bailiai susirūpinusiais rytdiena ir visiškai pasitikėti Dievo Apvaizdos globa.
Kai skaitau Evangelijos pasakojimą apie tai, kad nereikia per daug rūpintis rytdiena, visuomet prisimenu mėnesius, praleistus KGB kalėjimo kameroje. Tai buvo 1983 m. vasara. Gyvenau mažoje kalėjimo kameroje, kuri turėjo langą su keturiomis grotomis, metalines duris su langeliu, vadinamu „kormuška“, per kurią paduodavo duonos ar samtį košės, ir tris metalines lovas. Išgyvenau tam tikrą bejėgiškumą ir rūpestį dėl rytdienos. Kirbėjo nerimas, kiek būsimas teismas atseikės: penkis, aštuonis, o gal ir dešimt metų. Ateitis buvo paskendusi tarsi migloje.
Kartą apniktas slogių minčių skaičiau kaip tik tą Naujojo Testamento vietą, kur Jėzus kalbėjo, jog nereikia per daug rūpintis rytdiena. Jei dangiškasis Tėvas pamaitina padangių sparnuočius, papuošia lauko lelijas gražiau už Saliamoną jo didybėje, tai kaip jis nepasirūpins juo pasitikinčiais žmonėmis? Šie Jėzaus žodžiai buvo tarsi dangaus šviesa, nušvitusi niūrioje kalėjimo kameroje. Atsirado kažkoks gilus suvokimas: esu ne tik KGB rankose, bet, pirmiausia, Dievo rankose. Sovietinis teismas paskirs bausmę, bet nelaisvės keliais vedžios dangaus Tėvo ranka. Ir širdyje atsirado didelė ramybė, kuri lydėjo kalėjimo kameroje, vėliau Uralo bei Mordovijos lageriuose ir Sibiro tremtyje.
Dievo žodis gali išsklaidyti visas sutemas ir silpną žmogų padaryti ištvermingu kryžiaus nešėju. Dievo žodis švietė vyskupui Teofiliui Matulioniui, kai jis, apkaltintas kontrrevoliucijos ruošimu ir tariamu šnipinėjimu, buvo dešimčiai metų išsiųstas katorgiškam darbui į Solovkų salas. Jokia žemiška jėga negali duoti to, ką reikiamu metu duoda Dievo žodis.
Klausantis Jėzaus žodžių, jog nereikia per daug rūpintis, ką rytoj valgysime ir kuo apsirengsime, nes viskuo pasirūpins dangiškasis Tėvas, gali kilti abejonė, ar galima taip elgtis. Juk daugelis žmonių elgiasi visiškai priešingai – jie savo saugumą patiki pinigams arba galią turintiems žmonėms. Jie mano būsią saugūs tik tuomet, kai turės arba daug pinigų arba galingų užtarėjų. Jie pasitiki ne Dievu, bet Mamona, kurios dėka jie tariasi būsią laisvi ir laimingi.
Tačiau Jėzus įsakmiai ragina pasitikėti dangiškuoju Tėvu ir į Jo rankas sudėti visą savo gyvenimą: darbus, planus, rūpesčius ir laisvę. Šiuo pasitikėjimu keliu per du tūkstančius metų ėjo ištikimiausi Bažnyčios sūnūs ir dukterys. Pasitikėjimo Dievu minties vedinas šv. Ignacas meldėsi: „Priimk, Viešpatie, visą mano laisvę, imk atmintį, protą ir valią. Juk visa, ką turiu, esu iš Tavęs gavęs...Tik duok man savo meilę ir malonę ir būsiu tikrai turtingas ir nieko daugiau nebetrokšiu“.
Pasitikėjimas Dievo Apvaizda neskatina tinginiauti ir kliautis, kad, galbūt, valdžia aprūpins darbu, atlyginimu ir pašalpomis. Šitaip elgdamiesi gundytume Dievą. Mes neturime laukti dovanų, bet sąžiningu darbu statyti savo ir laisvos Lietuvos gyvenimą. Mes turime rūpintis, kad būtų gera ne tik mums, bet ir šalia mūsų gyvenantiems žmonėms. Tačiau šitas rūpestis privalo būti be baimės ir pilnas pasitikėjimo Dievo Apvaizdos vedimu.
Todėl nesigąsdinkime dėl ateities, kad mus gali ištikti kokia nors nelaimė. Nuolatinis nerimas atima džiaugsmą, o be jo nėra ir tikro gyvenimo. O jei kada nors atakuos nerimas, maldoje su psalmistu sakykime: „Tik Dievas yra mano uola ir mano išganymas – mano užuovėja; niekad nedrebėsiu. Pasitikėk juo visuomet, o manoji tauta!“ (Ps 62, 7.9).
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
